švebeldžioti

švebeldžióti, -iója, -iójo, švèbeldžioti, -ioja, -iojo žr. švebeldžiuoti: 1. Lkš, Pžrl Mažytis dar tik švebeldžiót pradėjo Vlkv. Ėmė jam kažką švebeldžioti savo vaikiška kalba rš. Na, tik jau nešvebeldžiók! Grš. Jis negalia atprast švebeldžiot Šln. 2. Tu švèbeldžioji niekus Krok. Kai pasigėrė, tai nė pats nežino, ką švebeldžiója Grš. 3. Jau jis ir vokiškai ima šį tą švebeldžiót Grš.